Metalinis silicis paprastai klasifikuojamas pagal jame esančių trijų pagrindinių priemaišų: geležies, aliuminio ir kalcio kiekį. Remiantis šių trijų elementų kiekiu, metalinis silicis gali būti klasifikuojamas į skirtingas klases, pvz., 553, 441, 411, 421, 3303, 3305, 2202, 2502, 1501 ir 1101.
Pramoniniu požiūriu metalinis silicis dažniausiai gaminamas redukuojant silicio dioksidą anglimi elektrinėje krosnyje. Cheminės reakcijos lygtis yra tokia: SiO2 + 2C → Si + 2CO. Tokiu būdu gauto silicio grynumas yra 97-98% ir vadinamas metaliniu siliciu. Išlydžius ir perkristalizavus, priemaišos pašalinamos rūgštimi, kad būtų gautas metalinis silicis, kurio grynumas yra 99,7–99,8%.
Metalinis silicis daugiausia sudarytas iš silicio, todėl turi panašias savybes kaip silicis. Silicis egzistuoja dviem alotropais: amorfiniu siliciu ir kristaliniu siliciu. Amorfinis silicis yra pilkšvai-juodi milteliai, kurie iš tikrųjų yra mikrokristalų rūšis. Kristalinis silicis turi deimantų kristalinę struktūrą ir puslaidininkines savybes, jo lydymosi temperatūra 1410 laipsnių, virimo temperatūra 2355 laipsniai, kietumas pagal Mosą 7 ir yra trapus. Amorfinis silicis yra chemiškai reaktyvus ir smarkiai dega deguonimi. Aukštoje temperatūroje jis reaguoja su nemetalais, tokiais kaip halogenai, azotas ir anglis, taip pat su metalais, tokiais kaip magnis, kalcis ir geležis, sudarydamas silicidus. Amorfinis silicis beveik netirpsta visose neorganinėse ir organinėse rūgštyse, įskaitant vandenilio fluorido rūgštį, tačiau tirpsta azoto rūgšties ir fluoro rūgšties mišinyje. Koncentruotas natrio hidroksido tirpalas gali ištirpinti amorfinį silicį, išskirdamas vandenilio dujas. Kristalinis silicis yra santykinai inertiškas; net esant aukštai temperatūrai, jis nesijungia su deguonimi. Jis taip pat netirpsta jokioje neorganinėje ar organinėje rūgštyje, bet tirpsta azoto rūgšties ir vandenilio fluorido mišinyje, taip pat koncentruotame natrio hidroksido tirpale.
